Rolandas Paksas. Kuo valdžia visuomenei siūlo daugiau draudimų, tuo mažiau gebėjimų ji pati turi

2017-06-12

Kuomet visuomenei imami drausti tam tikri dalykai, reiškia tik viena: draudžiantieji dar žingsniu toliau atsitraukia nuo tiesioginės demokratijos. Nes būtent ji reiškia, kad visuomenė nustato ir nusistato tam tikras taisykles. Tai nuo seno vadinama paprotine teise ir būtent jos laikymasis yra žmonių bendruomenės išlikimo garantas.

Kai tas taisykles visuomenei ima diktuoti valdžią turintys, gero nelauk. Ir visai nesvarbu, ar tai yra Europos Sąjungos institucijose, ar mūsų Lietuvoje.

Pastaruoju metu pasipylė draudimų vajus, kuris protaujančių žmonių negali nestebinti. Po ilgoko draudimų mūšio dėl alkoholio prienamumo pagal amžių ir vietą, Lietuvoje imtasi diskusijos dėl draudimų rūkyti tam tikru atstumu nuo tam tikrų įstaigų, gyvenamųjų namų ir pačiuose namuose. 

Rūkymas anaiptol nėra pats sektiniausias pavyzdys. Juolab, kad jis yra vienas iš tų, kurie visuotinai pripažįstami kaip žalingi įpročiai.

Kai kurie reiškiniai žalingais ar visuomenei nepriimtinais būdavo pripažįstami ir viduramžais. Tada ant laužų degindavo raganas. Paskui atėjo laikas, kai laužuose degindavo knygas.

Šiais laikais deginti bent jau kol kas niekas nieko nesiruošia, tačiau propaguojami ir subtiliai įtvirtinami draudimai racionaliai mąstantiems žmonėms kelia nerimą dėl savo absurdiškumo.

Europos Sąjungos institucijose imta svarstyti, kad bendrijos šalys, nepriimančios tiek migrantų, kiek joms yra nustatyta pagal kvotas, turės sumokėti kontribuciją už kiekvieną nepriimtą pabėgėlį. Arba galbūt ir nemokės, tačiau neteks numatytos ES paramos.

Pabėgėlių paskirstymo programa, kaip buvo akivaizdu iš karto ir apie tai kalbėjau iš Europos Parlamento tribūnos, patyrė absoliutų fiasko. Sakiau, kad migrantų kvotos – ne kvotos pienui, čia taip paprasta nebus.

Aiškėja, kad nustatytų įsipareigojimų bendrijos šalims nepavyks įgyvendinti. Negana to, dar kelios bendrijos šalys Vidurio Europoje aiškai pasakė, kad migrantų nepriims. Kaimyninės Lenkijos vadovai nedviprasmiškai pareiškė, kad šalies žmonių saugumas yra svarbiau už bet kokias kvotas.

Šiame kontekste Briuselyje vis garsiau ėmė skambėti raginimai taikyti finansines sankcijas suverenioms valstybėms. Nepaisant to, kad kai kurios šalys aiškiai iš anksto išreiškė savo poziciją dėl pabėgėlių nepriėmimo, joms draudžiama vadovautis savo nuomone ir interesais.

Sklando mintys, kad už vieną nepriimtą pabėgėlį valstybė turėtų sumokėti ketvirtį milijono eurų.  Nepaisant to, kad perkelti pabėgėliai iš Lietuvos patys bėga į kitas Europos šalis, atsakant už nepriimtus pabėgėlius, mūsų valstybės biudžetui grėstų mažiausiai apie 160 milijonų eurų sankcija. 

Europos Sąjunga tokiomis sankcijomis siekia įtvirtinti draudimą savarankiškoms bendrijos narėms turėti savo nuomonę, pačioms spręsti dėl šalies imigracinės politikos. Tuo iš esmės bandoma priversti valstybes pripažinti vis labiau Europoje propaguojamus federalistinius principus. Pagal kuriuos centras Briuselyje, o ne pačios valstybės sprendžia dėl daugelio esminių valstybingumo principų.

Todėl šiandien kaip niekad svarbu, kad valstybių politikai suprastų, kad gerais norais, kaip sakoma, kelias pirmiausiai yra grįstas pragaran. Politikai, draudimus iškeliantys kaip savo politinės veiklos vėliavą, parodo savo nepasitikėjimą visuomene. Taip pat – ir savo negebėjimą kitais būdais iš esmės spręsti aktualias visuomenei problemas.

Žiūrint iš šito taško, vadinasi, kuo valdžia siūlo daugiau įvairių draudimų, tuo mažiau ji turi kompetencijos. Kuo jos mažiau, tuo mažiau galimybių kvalifikuotai spręsti visuomenei svarbias problemas.

Galbūt augantis lyg ir nedidelių draudimų skaičius yra preliudija į gerokai didesnius. Juos įgyvendinti užsimojusi valdžia ruošiasi savo valdžios išsaugojimui. Tam gali prireikti žodžio ir nepriklausomos spaudos laisvės, mitingų ir susirinkimų draudimų. Tikiuosi, kad taip neatsitiks.