Rolandas Paksas: „ES – kaip kaimas kryžkelėje: kuriuo keliu eitum, lengva nebus“

2018-08-20

Lietuvoje turbūt nerastume žmogaus, nežinančio Rolando Pakso pavardės. Pastaruosius beveik du dešimtmečius, nepaisant vienų ar kitų prie šalies valdžios buvusių politikų pastangų į užmarštį nustumti Lietuvos Respublikos Prezidentą, Europos Parlamento narį, Lietuvai šioje institucijoje atstovaujantį nuo 2009 metų vasaros, R. Paksas tebėra kupinas energijos ir naujų idėjų.

Lietuvos valdžia nuo 2011 metų niekaip nesugeba ar nenori įvykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo atstatyti R. Paksui pilietines ir politines teises, kurios LR Konstitucinio Teismo sprendimu jam buvo neteisėtai atimtos 2004 metais. Kas tai – baimė dėl stipraus politinio varžovo ar kerštas už spėtus priimti sprendimus?

Mūsų interviu – su pajūryje, greta Šventosios, vasaromis daug laiko praleidžiančiu Lietuvoje gerai žinomu politiku, Europos Parlamento frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ vicepirmininku, Prezidentu Rolandu Paksu.  

 

 

Europos Parlamente Lietuvą atstovaujate nuo 2009 metų vasaros. Devyneri metai – ne toks jau mažas laiko tarpas. Kaip keičiasi Europos Parlamentas, jo narių nuostatos, kokias tendencijas įžvelgiate?

Iš tiesų, Europos Parlamentas šiandien ne toks, kaip 2009 metais. Ir Europos Sąjunga šiandien jau ne tokia, į kurią Lietuva įstojo 2004 metais. Kalbant apie visumą, reikėtų pastebėti, kad pastarieji metai ES institucijose buvo orientuoti į globalizaciją ir federalizaciją, siekiant vis labiau siaurinti valstybių savarankiškumą. Vyravo ne tik ir ne tiek idėjinės, bet ir finansinės bei politinės centralizacijos siekis. Netgi atvirai prabilta apie tai, kad ES turi tapti savotiškomis Jungtinėmis Europos valstijomis.

Negana to, pakankamai dirbtinai buvo sukelta Afrikos ir Artimųjų Rytų krizė, po kurios Europą užplūdo šimtai tūkstančių migrantų. Iš vienos pusės geranoriškas Vokietijos kanclerės A. Merkel nusiteikimas, dalies globalistų plojimas katučių ir privalomos migrantų „pasidalinimo“ kvotos ES valstybėms. Iš kitos pusės kategoriškas nepritarimas tokiai politikai, turiu omenyje Čekijos, Vengrijos, Lenkijos, net iš dalies ir Austrijos politiką.

Tai jau buvo pirmas signalas, kuris parodė, kad ne visos Europos tautos yra lengvai paklūstančios.

Vėliau buvo „Brexit“, kai Didžioji Britanija pasakė, kad jai jau ne pakeliui su tokia Europos Sąjunga. Kiek buvo mesta pinigų, kad būtų paveikta tokia nuomonė? Kiek jų bus dar mesta: juk ne veltui iš Vengrijos priversta pasitraukti globalistų piniginė Dž.Sorošo pavarde kalba apie antrą referendumą dėl Britanijos išėjimo.

Vėliau prasidėjo įvykiai Katalonijoje dėl jos atsiskyrimo nuo Ispanijos. Jie irgi parodė ir tam tikrą Europos Sąjungos politikų bei jų institucijų poziciją. Kad ji yra prieš valstybių savarankiškumą ir tautų apsisprendimo teisę.

Pastaruoju metu Europos Sąjunga bando užsimoti jos nerinktų biurokratų išrastu „teisės viršenybės“ principu prieš mūsų kaimynę Lenkiją. Neva, ši teismų reformas įgyvendina ne taip, kaip norėtųsi ES.

Nesileidžiant į detales, manau, kad šiandien ES išgyvena savo tapatybės krizę, nes nusisuko nuo svarbiausių vertybių, dėl kurių ji buvo kuriama. Kas šiandien prisimena vieno iš Europos Sąjungos tėvų, Roberto Šumano pasakytus žodžius: „Esame pašaukti susivokti, ant krikščioniško Europos pamato suformuodami demokratinį valdymo modelį, kuris per susitaikymą išsivysto į laisvėje, lygybėje, solidarume ir taikoje susibūnančią „tautų bendruomenę“, giliai įsišaknijusią pamatinėse krikščioniškose vertybėse.“

Kokias krikščioniškas vertybes šiandien propaguoja ES, bijodama puošti Kalėdų eglę Briuselyje, surinkdama kryžius iš Italijos mokyklų klasių ar tos baimės paveiktas tarptautinis prekybos tinklas, reklamoje nutrindamas kryžius nuo Kauno bažnyčių?

Kita vertus, aš džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais net Europos Parlamente atsiranda vis daugiau blaivaus proto ir požiūrio. Dalies parlamento narių pasisakymai, sveiko proto balsas, vis dažniau pasigirsta ir viešojoje erdvėje Lietuvoje. Yra vilties kad pagaliau atsikvošėsime. Šiandien Europos Sąjunga yra kaip kaimas kryžkelėje – kuriuo keliu eitum, lengva nebus.

Akivaizdu, kad per paskutinius keletą metų padaugėjo euroskeptikų, sustiprėjo nacionalistinės nuotaikos visame bloke. Kodėl taip atsitiko?

Nei aš, nei mūsų „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europoje“ frakcija nesame euroskeptikai. Mes esame eurorealistai. Mes niekada nesakėme, kad nereikia Europos Sąjungos. Visuomet kalbėjome ir kalbame, kad reikia kitokios Europos Sąjungos.

Reikėtų skirti dvi sąvokas: nacionalinis ir nacionalistinis. Nereikėtų jų sąmoningai ar net iš nesupratimo painioti. Kai nacionaliniai interesai peržengia tam tikras ribas, jie virsta nacionalizmu. Nemanau, kad mano deklaruojamos idėjos ir politika tokias ribas peržengė. Taip, aš visada buvau už nacionalinius interesus, už Lietuvą kaip valstybę, o ne provinciją, nesvarbu, ar ji būtų Rytų, ar Vakarų ar Jungtinių Europos valstijų satelitas.

Žmogus – ne kanarėlė, negalima uždaryti jo į narvelį. Juolab, negalima į narvus suvaryti tautos ir valstybių. Kaip paukštis siekia išskristi, taip ir žmonės siekia išsilaisvinti. Ne tik nuo politinio diktato. Nuo melo, apgaulės, demagogijos, kai vieni pavadinami kraštutiniais dešiniaisiais, kiti – kraštutine kaire, o per vidurį vis taikosi atsistoti kokie nors nauji gelbėtojai.

Čia jūs apie būsimus rinkimus Lietuvoje?

Anaiptol. Tas modelis bandomas įgyvendinti visur. Vis kuriamas sisteminių ir nesiteminių politinių jėgų mitas, vis bandoma žmonėms įteigti, kad yra tradicinės partijos, kurios yra gerai, ir netradicinės, kurios blogai.

Problema yra tai, kad Europoje per netiesioginę prievartą bandoma  įgyvendinti tokius liberalizmo principus, kuriems intuityviai priešinasi Europos valstybių gyventojai.

Žmonės pasisako už tradicinę šeimą, o jiems brukama netradicinė. Žmonės priešinasi verslui be moralės ir ribų, bet tas verslas užsako muziką politikoje. Būtent dėl to mes turime įkaitusią revoliucinę situaciją, kuri Europoje graso rimtu sprogimu.

Apsimestinis politikų kurtumas, nenoras girdėti žmonių lūkesčių gali tapti tuo katalizatoriumi, kuris gali išsprogdinti ES, bet aš to tikrai nelinkiu.

Kaip suprantu, Jūs pasisakote tik už Europos, kaip suverenių valstybių sąjungą, bet ne už konfederaciją Jungtinių Europos valstijų pavadinimu?

Taip, ir anaiptol ne kitaip. Ir svarbu, kad ta sąjunga būtų vienodai lygi ir teisinga ne tik pavadinime.  Aš esu kategoriškai prieš nevienodas tiesiogines išmokas žemdirbiams. Manau, kad ir Lietuvos ūkininkams bei visiems kitiems žemės naudotojams tos išmokos turi būti vienodos, o ne taip, kaip yra dabar – maždaug trečdaliu mažesnės lyginant su ES vidurkiu.

Negali būti „dviejų greičių“ Europos, kaip dabar siūloma viename iš ES ateities planų. Jeigu pagal kažkokius parametrus yra išskiriamos ir atskiriamos tam tikros ES šalys iš bendro darinio, tai koks motyvas šioms šalims toliau būti tokios bendrijos narėmis?

Būtent dėl to nereikėtų gąsdinti Lenkijos, Vengrijos ar Čekijos: po „Brexit“ precedento bet kuriai valstybei nebus sudėtinga palikti nepriimtiną bendriją. Kita vertus, ES šalys tokią konstitucinę teisę visuomet turėjo ir, tikiuosi, tebeturi.

Tačiau mane labiau neramina tai, kad Lietuva kol kas neturi jokių variantų, kaip reikėtų elgtis vienu ar kitu Europos Sąjungos pasikeitimo atveju. Ką darome, jei ES griūna ir valstybės išsivaikšto? Arba kaip elgiamės, jei stipriausios buriasi į federacinį darinį, o mes liekame už borto? O ką darome, jeigu kviečia mus prisijungti, bet mainais paprašo visiškai atsisakyti nepriklausomybės?

Ar pastebėjote, kad ES klausimais šiandien niekas bevelija nediskutuoti. Kodėl? Dėl neišmanymo ar dėl parsidavimo?

Kitais metais vyks Europos Parlamento rinkimai.  Kuo jie svarbūs pačiai Europai ir Lietuvai?

Manau, kad jie vienodai svarbūs ir Lietuvai, ir Europai. Svarbūs tuo, kokius politikus pasirinks visuomenė: ar spjaunančius į nacionalinę valstybę, ar žiūrinčius nacionalinių interesų bei būtent Europos Sąjungos kaip tautų bendrijos vizijos? Manau, kad globalizmo ir genderizmo politika per pastaruosius metus save gerokai diskreditavo, nebent liberalšvonderiai bandys savo tikrąsias pažiūras ir siekius prisidengti rūpesčio žmonėmis ir demokratija širma. Nors jie iš tiesų ir žmones, ir tą demokratiją prievartauja.

Europos Parlamente esate frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ (Europe of Freedom and Direct Democracy Group) vicepirmininkas. Kokios šios parlamentinės grupės idėjos?

Tos idėjos nusakytos jau frakcijos pavadinime. Būtent laisvės Europa, kurioje įtvirtinta tiesioginė demokratija. Jeigu dėl laisvos Europos mes galime sakyti, kad bent formaliai ta laisvė tarsi ir yra, tai tiesioginę demokratiją mes suprantame būtent kaip žmonių, o ne institucijų sprendimų valdžią. Kai ne Vyriausybė, Seimas, Europos Komisija ar Europos Vadovų Taryba nusprendžia, kas yra svarbu valstybių žmonėms, bet patys žmonės tiesiogiai referndumuose ar apklausose pasisako dėl vieno ar kito jiems priimtino arba nepriimtino sprendimo.

Šiuo atveju man tokios tiesioginės demokratijos pavyzdžiu yra ne Europos Sąjungos valstybė Šveicarija. Ten politikai nebijo jokių referendumų, o šalies piliečiai juose aktyviai dalyvauja.

Mūsų grupė Europos Parlamente taip pat pasisako už valstybių istorinių ir kultūros vertybių išsaugojimą. Esame prieš ksenofobiją, atsisemitizmą ir kitas diskriminacijos formas. Skirtingai nuo daugelio frakcijų Europos Parlamente, kiekvienas mūsų frakcijos narys bet kuriuo klausimu gali balsuoti laisvai, niekas mums rankų dėl balsavimo, kaip būna kitose frakcijose ar Lietuvos Seime, „nelaužo“.

Europos Parlamente aš turėjau pakankamai daug galimybių balsuoti ir pasisakyti taip, kaip manau esant reikalinga dėl Lietuvos interesų ir tai vertinu kaip vieną iš svarbiausių savo veiklos aspektų.

Kokią matote Europos Sąjungos ateitį? Federacija, konfederacija, dar koks nors darinys? O gal jos visai nebebus?

Sunku šiandien pasakyti. Tokia Europos Sąjunga, kokia yra šiandien, mano vertinimu, turi laiko iki 2025 metų. Po to ji subyrės. Jeigu nesikeis. Ir jeigu bandys pokyčio kryptį aiškiai akcentuoti į federalistinę valstybę su viena valdžia ir viena kariuomene.

Stipri ES, kaip bendrija, iš tiesų yra rakštis daugeliui didžiųjų pasaulio valstybių. Juk iš tiesų gerokai lengviau diktuoti sąlygas valstybei su keliais ar keliasdešimčia milijonų gyventojų, bet ne kelių šimtų milijonų vienu balsu kalbančiai bendrijai. Tačiau kai tas balsas nori įgarsinti tik Prancūzijos ar Vokietijos interesus, apie vientisą bendriją nebėra ko ir kalbėti. Juolab, kad šioje erdvėje savus žaidimus žaidžia ir kitos didžiosios pasaulio valstybės – Amerika, Kinija, Rusija, Indija, kurių ekonominiai bei politiniai interesai ir veiksmai Europos Sąjungoje šiandien nėra pakankamai įvertinti.  

Geopolitika tampa vis svarbesniu veiksniu, lemiančiu atskirų pasaulio valstybių reikalus. Man atrodo, kad mes, kaip valstybė, per mažai skiriame tam dėmesio, pernelyg mažai ir nepateisinamai retai ieškome bendrų sąlyčio taškų su kaimyninėmis valstybėmis, pernelyg mažai ieškome bendro intereso pagal tam tikras ideologines nuostatas ir geopolitinę valstybės padėtį. Mes galime formuoti savarankišką valstybės politiką tik atsiremdami į tam tikras interesų valstybes, nes vieni esame pernelyg maži.

Bet vien dėl to, kad esame pakankamai maži, mes neturėtume atiduoti valstybės politikos formavimo jokiems dariniams Europoje, Vakaruose ar Rytuose arba pačioje Lietuvoje. Jeigu tai suprastume ir tinkamai įvertintume, nebekiltų jokių klausimų dėl CŽV kalėjimų ar galimų naujų Seimo tyrimų. Pavyzdžiui, dėl neskaidraus suskystintų dujų terminalo naštos Lietuvos žmonėms.

 

Parengta bendradarbiaujant su EP frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“