Rolandas Paksas. Atstovaujamosios demokratijos nuomaris

2017-07-10

Europos Komisijos pirmininkas, ponas Junkeris praėjusią sesiją Europos Parlamento salėje Strasbūre pasakė tai, kas jau anksčiau buvo akivaizdu. Europos Sąjungos reikalai daugeliui Europos politikų kai kuriais atvejais nėra pernelyg įdomūs. Tuščia posėdžių salė ir Europos Komisijos pirmininko emocija į jos tuštumą buvo nedviprasmiška iš tiesų rimtos problemos iliustracija.

Ir Europos Parlamente, ir Lietuvos, kaip, galbūt ir kitų ES valstybių parlamentuose, pastaraisiais metais yra pernelyg daug tuščių diskusijų, po kurių nepriimama konkrečių sprendimų dėl svarbių dalykų. Vyrauja pernelyg nerimtas požiūris į parlamentarų išsakomas problemas ir pasiūlymus. Tai tampa tik įprasta rutina, kurioje dažnas bevelija nedalyvauti.

Tiesa, balsuojant europarlamentarai dar susirenka. Lietuvoje, kaip pamenu, Seime įstatymai kartais priimami ir mažiau negu keturiomis dešimtimis iš šimto keturiasdešimt vieno parlamentaro balsų.

Taip prasideda atstovaujamosios demokratijos, kuri dažniausiai vadinama tiesiog demokratija, nuomaris.

Šito nepastebėti jau nebeišeina. Net Europos Komisijos pirmininkui.

Kai nesiklausoma argumentų, kai vietoje diskusijos parlamente skamba monologai, o visuomenei atstovauti išrinkti parlamentarai atranda kitų užsiėmimų, reiškia, kad atstovaujamoji demokratija išgyvena pabaigos pradžią.

Ta ne ką mažesnis iššūkis, negu vienos ar kitos valstybės pirmininkavimas Europos Tarybai. Taip, pirmininkaujanti šalis gali formuoti savo darbotvarkę, siūlyti svarbius klausimus, tačiau sprendimai vis tiek priklausys nuo didžiausių valstybių.

Tai aš akcentavau ir kalbėdamas diskusijoje dėl Maltos pirmininkavimo. Šį pusmetį tai buvo net tik iššūkis šiai mažiau negu Vilnius gyventojų turinčiai ir jaunai Europos Sąjungos valstybei, bet ir patikrinimas visai Europos Sąjungai. Ar ji bus solidari ir ar norės padėti bei prisidėti prie didžiulių iššūkių ir ambicingų tikslų įgyvendinimo?

Tai buvo galima padaryti tik esant visų bendrijos narių, bet pirmiausiai didžiųjų ES valstybių paramai ir siekiui iš tiesų demokratizuoti Europą.

Ne demonizuoti, bet būtent demokratizuoti, kaip pirmininkavimo pradžioje sakė Maltos premjeras, ponas Muscatas: „Nekaltinkime žmonių dėl to, kaip jie balsuoja, bet sutelkime dėmesį į tai, dėl ko jie nerimauja“.

Pirmininkavimo laikotarpiu nepadaryta net tai, bet čia ne Maltos kaltė.

Kaip ir tai, jog vienas pagrindinių Maltos pirmininkavimo uždavinių – kompromiso paieškos diskutuojant dėl naujos Europos prieglobsčio sistemos – taip ir liko neįgyvendintas. Vietoje kompromiso šiandien jau kalbama apie tai, kad Italija uždarys savo uostus pabėgėlių laivams.

Europos Sąjunga turi iš esmės keisti savo politiką dėl imigrantų ir terorizmo užkardymo. Kol to nebus padaryta, mes ir toliau džiaugsimės, deja, tik popieriniais pasiekimais įvairiose ataskaitose.

Būtent tokią poziciją šiuo klausimu išsakiau plenarinėje sesijoje.

Panašia tema dėl didžiausių pasaulio valstybių vadovų susitikimo Hamburge Vokietijoje teko kalbėti ir kitą dieną.

Aukščiausio lygio G 20 šalių susitikimai visuomet labiau suteikia daugiau vilties dėl geresnio pasaulio ateityje negu konkrečių sprendimų, kurie pagerintų žmonių gyvenimą šiandien.

Kasmet po susitikimo lyderių komunikate galime perskaityti panašias, kaip ir ankstesniais metais, frazes: spartinti ekonomikos augimą, aktyvinti darbo vietų kūrimą. Būna daug žodžių, smerkiančių terorizmą ir rodančių ryžtą imtis atitinkamų veiksmų, siekiant išvengti galimų išpuolių.

Bet dažniausiai tai ir lieka tik žodžiais. Popierius iškenčia viską.

Ekonomikos augimas, prekyba ir mokesčiai yra kertinės tokio lygio susitikimų temos. Tačiau nesuprantu vieno: kaip čia yra, kad ekonomikai pastaraisiais metais kasmet vis labiau augant, vis labiau plečiantis neva geriems susitarimams dėl prekybos, globalizmą ir laisvas prekybos sutartis pateikiant kaip privalumą, visuomenė daugelyje pasaulio šalių vis labiau skursta, o maistas vis labiau brangsta?

Gal to priežastis yra neteisingai skirstomos pajamos, globalių kompanijų ir bankų susitarimai, kapitalo be socialinės atsakomybės beatodairiškas auginimas? Gal ir ekonomika auginama anaiptol ne visuomenės gerovei? Pavyzdžiui, verslo korporacijoms, kariniam kompleksui, spekuliacijoms biržose ir finansų institucijose?

Pajamų nelygybė, skurdo rizika, nuolatinis milijonų žmonių nedarbas šiandien yra daug svarbesnės problemos, negu pasvarstymai, kaip pasiekti vienus ar kitus ekonomikos augimo rodiklius 2030 metais.

Gerokai svarbiau yra ir tai, kad ekonomikos augimu būtų tinkamai pasinaudota kuriant bendrąjį gėrį, racionaliai investuojant uždirbamas lėšas ir perskirstomas pajamas visuomenės turtėjimui, o ne atskirų korporacijų pelno gausinimui.

Būtų gerai, kad pasaulio didžiųjų valstybių lyderiai kuo greičiau pradėtų kalbėti būtent apie šiuos dalykus. Neblogai būtų, jeigu ir Europos bei Lietuvos politikai gebėtų išgirsti žmonių lūkesčius, o ne bandytų jiems primesti sprendimus, kuriems pritarimo didesnėje visuomenės dalyje jie anaiptol neturi.