R. Paksas. Prognozės, kurios geriau tegu niekada neišsipildo

2015-05-08

Pastarųjų savaičių įvykiai prie pietinių Europos Sąjungos sienų nuteikia ganėtinai nelinksmoms prognozėms, kurių vardan šventos ramybės, kai kas būtų linkęs ir nepastebėti. Pabėgėlių srautas iš Afrikos valstybių ir antiimigracinių nuotaikų stiprėjimas pačiose Europos Sąjungos valstybėse yra du veiksniai, greitu laiku prisidėsiantys prie ir taip jau nestabilios politinės situacijos žemyne.

Ar šiai krizei esame tinkamai pasirengę? O gal galvojame, kad ji dar toli arba kad Lietuvą apeis šonu? Neva, Lietuva ne tokia turtinga, kad ja susiviliotų imigrantai iš įvairiausių pasaulio šalių. Anaiptol: manau, kad laikas masiškesniam užeivių pasirodymui tiesiog per trumpas, nes tai yra tik masinės emigracijos pradžia.

Nebūkime naivūs, manydami, kad tie keli tūkstančiai praėjusį savaitgalį prie Italijos krantų išgebėti pabėgėliai apsistos vienoje ES valstybėje, integruosis į jos visuomenę, kurs naujus verslus ir naujas darbo vietas. Žinoma, dalis liks, bet kiti judės link Anglijos ar Ispanijos, Prancūzijos ir Vokietijos, galbūt – ir Lenkijos. Iš čia ir Lietuva jau ranka paduoti.

Europos Sąjungos migracijos politika reikalauja naujo požiūrio į imigracijos bei pabėgėlių problemas dėl naujai susiklostančių aplinkybių. Pasaulyje vis mažiau tylos ir vis daugiau karo. Afrikos šalyse vis daugiau skurdo bei nesantaikos ir dar daugiau žmonių, bandančių išsigelbėjimą nuo šių dalykų rasti emigruojant iš savo tėvynės.

Tai ne ką mažesnė problema, negu kariniai iššūkiai, kurių akivaizdoje šiandien gyvena Europos Sąjungos valstybės. Esame tarp nelengvo pasirinkimo: ar ir vėl jau nežinia kelintą kartą bandyti kovoti su pasekmėmis, ar pabandyti įveikti priežastis?

Praėjusio mėnesio tragedija Viduržiemio jūroje – ne pirma, ir kaip nebūtų apmaudu tai sakyti – ne paskutinė.  Europos politikai sutarė stiprinti sienų kontrolę, mesti jūros patruliavimui daugiau laivų ir sraigtasparnių, skirti daugiau pinigų šioms priemonėms. Bet tai tebus dar vienas nesėkmingas bandymas įveikti pasekmes.

Ar esame pajėgūs išspręsti problemą iš esmės? Nežinau, bet pabandyti verta. Pirmiausiai, taikant visus politinius svertus, sustabdyti verslu tapusį nelegalių migrantų gabenimą į Europą, gerokai tampriau bendradarbiaujant su Afrikos valstybių vyriausybėmis. Joms netgi diktuojant tam tikras sąlygas.

Pavyzdžiui, kodėl stabili taika regione ir savo sienų griežta kontrolė negalėtų būti viena iš nediskutuojamų sąlygų ES institucijų derybose dėl donorų finansinės, technologinės bei humanitarinės pagalbos bei prekybos sutarčių su Afrikos valstybėmis?

2013 m. Europos Sąjunga humanitarinei pagalbai per Europos Komisijos humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos departamentą ( ECHO) iš viso skyrė 1,35 mlrd. eurų. 40 procentų jos atiteko būtent Afrikai. Nepaisant to, kad šiandien ta pagalba remiasi humanitariniais žmoniškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomybės principais, kai kurie iš jų turi būti peržiūrėti, akcentuojant pagrindinę sąlygą – taiką šalyje. Toliau – pilietinės, politinės ir ekonominės reformos.

Manau, kad tai galėtų bent iš dalies pašalinti tas priežastis, dėl kurių Europa atrodo vieninteliu saugiu uostu žvelgiant iš kito Viduržiemio jūros kranto.

Balandžio pabaigoje vykusios Europos Parlamento plenarinės sesijos Strasbūre metu buvo diskutuojama ne tik šia tema. Su ja susišaukė ir svarstymai dėl ES vidaus saugumo strategijos atnaujinimo artimiausiems penkeriems metams.

Daugelis politikų sutinka, kad dėl artimiausios kaimynystės šalyse kilusių naujų konfliktų ir perversmų, didėjančio radikalizmo, keliančio smurto ir terorizmo pavojų, ES vidaus saugumo strategijos atnaujinimas tampa dideliu iššūkiu eliminuoti pavojingus procesus, kurie įgauna naujų bruožų.

Kylančią migracijos bangą įvardinčiau tokio pavojingo proceso dalimi. Ar neatsitiks taip, kad didžiausią dėmesį skiriant kibernetiniam saugumui, kovai su organizuotu nusikalstamumu, pinigų plovimu ir korupcija, terorizmu, bus pražiūrėtas galingas socialinis užtaisas, galintis radikalizuoti atskiras individų grupes, nuteikiantis jas kruvinai konfrontacijai. Ir nebebus labai svarbu, ar ji bus dėl odos spalvos, ar dėl darbo vietos, ar dėl įtarimų priklausant teroristams.

Visuomenės susipriešinimas, pastaruosius keliolika metų Europoje buvęs santykinai nedidelis, pastaruoju metu auga. Auga priešprieša tarp atskirų visuomenės sluoksnių. Migracijos tendencijos, tiksliau, iš jos kylančios socialinės bei ekonominės problemos, yra viena iš to augančio susipriešinimo priežasčių.

Visuomenė poliarizuojasi į dvi dedamąsias: jie ir mes. Imigracijos ir emigracijos, taikos ir karo, darbo ir socialinių pašalpų, lyčių ir belytiškumo, šeimos, religijos ir kitais klausimais. Ar tokia poliarizacija ilgai gali išlikti taikiu sambūriu? Jeigu ne – ar ji pasmerkta greitam konfliktui ir kada jis gali prasidėti? Ar tokioje poliarizuotoje visuomenėje lieka vietos prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, asmeninio gyvenimo privatumui, teisei turėti savo nuomonę ir ją viešai reikšti?

Ar tas kartais dirbtinai kuriamas supriešinimas (jei ne su mumis, vadinasi su jais) nėra paskata imtis nepagrįsto kiekvieno piliečio totalaus sekimo ir įtarinėjimo, visuotinės elektroninių susižinojimo priemonių kontrolės bei išankstinių nuostatų suabejoti dėl vieno ar kito piliečio lojalumo savo valstybei ir tautų Europos idėjai įtvirtinimo?

Iš tiesų temų, kuriomis būtinos rimtos diskusijos, ratas pakankamai platus. Čia aš paliečiau tik keletą. Gaila, kad viešojoje erdvėje visuomenei kol kas dažniau siūlomos kitokio pobūdžio: su kokiomis vėliavomis po Vilnių važinėjasi baikeriai, iš kur į Lietuvą atklydo meška ir kaip jos saugotis ir kas su kuo jau trečią kartą išsiskyrė arba ruošiasi tai padaryti.