R. Paksas. Politinis procesas, kuris neturi precedento nei Lietuvoje, nei Europoje, nei pasaulyje

2017-06-15

Europos Parlamento Teisės reikalų komitetas po ilgai trukusių svarstymų nutarė siūlyti, o Europos Parlamento nariai balsų dauguma atšaukė mano europarlamentaro teisinį imunitetą.

Taip priimtas sprendimas, kurio itin nekantriai Lietuvoje laukė tie, kas pasislėpę po tariamo teisingumo mantijomis bando įgyvendinti politinius užsakymus ir patenkinti abejotinas asmenines ir politines kai kurių asmenų ambicijas.

Tokių reiškinių šalyje nebūtų, jei būtų efektyvi parlamentinė kontrolė. Tačiau Lietuvoje ji neegzistuoja. Tą akivaizdžiai liudija didžiulis politinis teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijų angažuotumas ir jų tarnystė ne įstatymui ir teisei, bet paskiriems asmenims politikoje. Ir ne tik mano atveju.

Europos Parlamento nario imunitetas nėra jo asmeninė privilegija, bet viso Parlamento ir jo narių nepriklausomybės garantija.

Tačiau apie kokias teisines ir nepriklausomybės garantijas galima kalbėti, kai savo šalyje jau daugiau kaip trylika metų patiriu tiesioginį politinį persekiojimą ar įvairiai paslėptas jo atmainas?

Lietuva ilgus metus neįgyvendina Europos Žmogaus Teisių teismo sprendimo dėl mano pilietinių teisių ir laisvių neproporcingo apribojimo. Teismas tą pareikalavo padaryti dar 2011 metų pradžioje.

Teisingumo ministerija negirdi Europos Ministrų Tarybos priežiūros komiteto daugkartinių raginimų. Nepaisoma netgi, kad nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio Lietuvai taikoma sustiprinta vykdymo priežiūra. Ji reiškia sistemingą nevykdomo sprendimo svarstymą Europos Tarybos Ministrų Komiteto posėdžiuose.

Šalies Vyriausybė nepaiso Jungtinių Tautų organizacijos Žmogaus Teisių komiteto rekomendacijų ir toliau pažeidinėja Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto principus.

Skaudu pripažinti, kad nepriklausoma prokuratūra Lietuvoje yra tik fikcija, kaip ir dominuojanti, tik deklaratyviai neva nepriklausoma žiniasklaida.

Kas, kam ir kiek turi sumokėti, kaip reikia prispausti žiniasklaidos ir teisėsaugos žmones, kad demokratinėje šalyje teisė ir laisvas žodis taptų valdžios parankiniais tarnais? Ar valstybę, kurios piliečiai yra tapę sąmokslo ir apgaulės įkaitais, dar galima laikyti laisva ir demokratine?

Europos Sąjungos institucijos šiandien selektyviai vertina žmogaus teisių padėtį, užmerkia akis į teisinės valstybės principų nesilaikymo faktus, jeigu tai nepažeidžia bendriją uzurpavusių dominuojančių politinių grupių interesų.

Ir atvirkščiai, Briuselyje reaguojama itin irzliai, jeigu kalbama apie politikus, kurie kritiškai vertina Europos Sąjungos politinės nomenklatūros diktatą, nacionalinės valstybingumo idėjos menkinimą ir jos naikinimą.

Visas šis vieno asmens kryptingo politinio persekiojimo procesas, turint tikslą jį visiškai eliminuoti iš visuomeninės veiklos, draudžiant dalyvauti rinkimuose, trukdant vykdyti tiesiogines pareigas, įveliant į nesibaigiančias teismines procedūras, neturi precedento nei Lietuvoje, nei Europoje, nei pasaulyje.

Istorija ir laikas žmones, tarnaujančius ne visuomenei, bet atskiriems individams politikoje ar greta jos, anksčiau ar vėliau tinkamai įvertins.

Šiandien atmetu bet kokias insinuacijas bei interpretacijas dėl mano sąsajų su abejotina, teisėsaugos struktūrų kurpiama byla. Esu įsitikinęs, jog mano atžvilgiu taikomos priemonės yra perteklinės ir neteisėtos. Nesu nei sutaręs, nei pažadėjęs, nei priėmęs kokį nors kyšį.

Šioje byloje net nebuvo ieškoma tariamam kyšiui reikiamų pinigų ir nebuvo traukiamas atsakomybėn nė vienas asmuo, kuris pagal kaltinimo logiką turėjo būti suinteresuotas kyšio perdavimu.  

Europos laisvės ir tiesioginės demokratijos frakcija, kurioje dirbu Europos Parlamente, pabrėžia keletą esminių visuomenės ir atskiro piliečio akcentų: laisvė, teisingumas, apsauga. Ji remiasi Jungtinių Tautų žmogaus teisių Deklaracijos nuostatomis, kad laisvė negali būti varžoma dėl politinių sumetimų ar kitų, ne teise, bet interesais apibrėžtų dalykų.

Ne pirmus metus būdamas šios frakcijos nariu, suprasdamas, kas iš tiesų yra valstybės ir piliečio laisvė bei nepriklausomybė, esu pakankamai įsigilinęs į tiesioginės demokratijos principus, kuriuos propaguoja frakcija ir apie kuriuos aš kalbu Lietuvoje jau ne pirmi metai.

Mes būsime laisvi tiek, kiek leisime sau tokiais būti. Mes būsime teisūs, jeigu neleisime kitiems paveržti mūsų tiesos, o teisingumą vykdyti tarsi pagal užsakymus pageidavimų koncerte. Mes galime tapti drąsiais. Nugalėkime savo baimę ir prisitaikymą dėl savo ateities.

Tačiau kodėl, vis pagalvodami apie laisvesnę ateitį, mes nepaliaujame gyventi nelaisvoje dabartyje?