R. Paksas. Pasiklydusioje Europoje nebeklaidinkime Lietuvos

2017-06-30

Kai Mindaugas ugnimi ir kalaviju tvėrė Lietuvą, joje dar nebuvo demokratijos apologetų, žmogaus teisių ir lyčių gynėjų. Niekas nesvaigo apie kryžiuočių ir kalavijuočių propagandą, nedraudė klajojančių teatrų ir nesiūlė cenzūruoti jų repertuaro.

Lietuviai, ko gero, tada net tokių žodžių nežinojo. Bet žinojo, kad jie turi žemės lopinėlį, turi savo kraštą ir turi savo Tėvynę, kurią reikia apginti. Ir savo krauju, ir Pilėnų ugnimi.

Valstybė neatsiranda be pastangų ir praradimų. Ir nepradingsta. Be abejingumo, prisitaikymo ir susitaikymo. Ji yra iš žmonių, gyvenančių toje teritorijoje, sąmoningo apsisprendimo būti čia ir dabar. Čia ir dabar būti vardan savo giminės pratęsimo, tos teritorijos išlaikymo ir gerovės joje gausėjimo.

Demokratijos šūkį iškėlę kaip pirmapradį valstybės gerovės tikslą, prieš keletą dešimtmečių mes praradome amžiais turėtą, vertintą ir išlaikytą valstybės sampratą.

Kai iškreipti demokratijos principai buvo panaudoti atskirų individų ar konkrečių jų grupių turtėjimui, bet anaiptol ne valstybės gerovės gausėjimui ir jos stiprėjimui.  Kai valstybingumas buvo išduotas už valstybei nenaudingą „prichvatizaciją“, svetimą kalėjimą, bankų ir šilumos ūkio monopolį. Už miestų centruose įsigalėjusius, čia prekybą monopolizavusius centrus.

Kaip ir kokiomis formomis mes šiandien siekime išsaugoti lietuvybę? Valstybės himnu ant šimto Lietuvos piliakalnių. Vienu proginiu renginiu. Kitomis progomis, kurių per metus suskaičiuotume du ar pustrečio šimto, tą Lietuvą paaukodami ES direktyvoms, mūsų strateginių partnerių interesams ir dar galybei kitų iniciatyvų, ateinančių iš globalizacijos ir liberalkomunizmo samplaikos.

Buvimas valstybe reiškia gerokai daugiau, negu viena ar kita iniciatyva riboti alkoholio prieinamumą, rūpestį vaikų gynyba ir suaugusiųjų teisėmis, lytiškumo sampratą, propagandos užkardymą arba jos skleidimą.

Nesuvokdami valstybės, kaip esminio mūsų egzistencijos vieneto, nesiekdami jos išsaugoti, labai dažnai politikai imasi kovoti už atskirus, mums svarbiais atrodyti turinčius dalykus: tautos blaivumą, darbininkų teises, visuomenės išsilavinimo spragas ar jos atsparumą propagandai. Tiesa, manęs neapleidžia klausimas: kodėl dėl propagandos tik iš vienos pusės? Ar kita pusė nevaro propagandos? O gal viena propaganda yra gera, o kita bloga?

Kai kurie Seimo nariai šiandien kalba apie tai, kaip reikėtų uždrausti kokį filmą ar jį cenzūruoti.Tačiau nekalba, ką jie galėtų pasiūlyti iš emigracijos į Lietuvą norintiems grįžti jos piliečiams. Jie kažkodėl nekalba ir apie tai, ką padaryti, kad pagaliau Lietuva imtųsi esminių sprendimų dėl demografinės problemos.

Negi manoma, kad imigrantai, jiems kuriami centrai gali išspręsti šią problemą? Galima karčiai pajuokauti, kad Raudonojo Kryžiaus pastangomis Kaune įsteigtas imigrantų pagalbos centras yra tyli rezistencija prieš ES imigracijos politiką. Nes kur jau kur, bet Kaune, kuris buvo, yra, ir, tikiu, išliks, lietuviškumo simboliu su Romo Kalantos auka, bandyti integruoti užsieniečius reikia iš tiesų didelės drąsos, pasiryžimo ir absoliutaus tikėjimo sėkme. Tokio aš neturėčiau.

Kodėl artėjančio valstybės dienos gimtadienio ir artėjančio valstybės šimtmečio proga vietoje himno ant šimto piliakalnių ar reklamuojamos valstybingumo šventės Valdovų rūmuose mes negalėtume pasiūlyti šimto naujų daugiabučių namų jaunoms šalies piliečių šeimoms?

Kodėl, kviesdami emigrantus grįžti į Lietuvą, negalėtume pasiūlyti jiems šimto ar tūkstančio, arba, jeigu reikia, ir dešimties tūkstančių laisvų valstybinės žemės sklypų? Kodėl gi nepasiūlyti šimto sprendimų dėl mokesčių sistemos pertvarkos, po kurios atsirastų pakankamos sąlygos ne tik investuoti Lietuvoje, daryti čia verslą, bet ir dirbti bei užsidirbti? Ne mažiau, negu emigracijoje.

Draudimais niekuomet neišreiškiama meilė žmogui. Jais reiškiamas nepasitikėjimas. Tad kaip, nuolat demonstruodami nepasitikėjimą visuomene, šiandien mes rengiamės stiprinti valstybę?

Europos Parlamento frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ nuolat pabrėžia, kad Europos Sąjunga bus stipri tik tada, kai stiprios savo valstybingumo dvasia ir siekiais bus pačios valstybės. Federalizacija tai gali tik susilpninti, todėl buvau, esu ir būsiu kategoriškai prieš bet kokius siekius mažinti savarankiškų bendrijos valstybių savarankiškumą, jų nepriklausomybę ir suverenumą.

Būtent ant šių pamatų aš kviečiu stiprinti Lietuvą ir Europą. 

Su Valstybės diena, Lietuvos žmonės!